Jurgita Jasponytė

Atraskite knygyno kolekcines, rankų darbo knygas

„Zaraso susiuvimas“

ISBN 978-609-8321-06-7

Knyga numeruota, tiražas 5 egz.

Meninis knygos įrišimas, leidyba – Leonora Kuisienė, 2024

Juvelyrika – Konstancija Kertenytė, 2024

Spaudos ir maketavimo darbus atliko spaustuvė „Printėja“

Knygos anotacijos:

Jurgita Jasponytė trijuose poezijos rinkiniuose nuosekliai ir kryptingai jungė moderniosios poezijos bei liaudies kūrybos patirtis, ieškojo savito, originalaus balso ir jį atrado. Dabar, būdama pačiame kūrybos brandume, ji yra poetė, kurios autorystę atpažįsti iš vos kelių eilučių, įvaizdžių, iš melodikos, iš giluminio dainiškojo ritmo ir liaudiškiems užkalbėjimams būdingo paslaptingumo. Jasponytės eilėraščiai kupini konkretybių ir detalių, tačiau gilūs, platūs, apibendrinantys ir belaikiai, tarsi parašyti kitame – mitologiniame – laike, bet, tuo pat metu, gyvi ir aktualūs mums, gyvenantiems čia ir dabar. Poetės eilėraščiai kaip reta viltingi, teigiantys gyvybę ir gyvenimą. Jeigu reiktų apibudinti trumpai, sakyčiau, tai – poezija, gelbstinti ir gydanti.

Alvydas Šlepikas

Jurgita Jasponytė debesis verčia ežerais, o ežerus – debesimis. Ji kuria raštus: parašytus, išaustus, išdainuotus sutartinėse. „Zaraso susiuvimas“ yra maginis poetinis veiksmas, kai priebalsiai tampa apmatais, o balsiai – ataudais. Arba adatos dūriais: Z-R-S S-S-V-M-S. Tarp dūrių įkvepiama: A–A–O ir iškvepiama: U–I–U–I–A. Jurgitos poezijoje vanduo, ugnis, žemė ir oras tarsi tveriami iš naujo: lipdomi iš garsų ir vaikystės vaizdų, baltų mitologijos ir Senosios Europos rašmenų. Kalba kiaurai eina per kūną – perkūniškai tiksliai skrosdama pojūčius ir atmintį. Ji ne tik sudrebina klausą, bet ir pažadina regą: kragas, garnys, gražutės, raustantys motinos skruostai. O čia pat – tikslus Vilniaus žemėlapis, pagal kurį galima užsimerkus ateiti nuo Aušros vartų iki Dzūkų gatvės. Jurgitos Jasponytės poezijos rinktinę dabar galime skaityti ir kaip unikalią knygą, sukurtą menininkės Leonoros Kuisienės. Jurgitos knygai ji suteikia ne tik formą, bet ir odą. „Giliausia žmoguje – oda“, rašė Paulis Valéry. O šios unikalios knygos autorė(s) pratęsia: kiekviena kūrėja – iš odos išsinerianti „žalčio močia“, kurios adata „skrodžia akmenį, atmintį, mintį”.

Laima Kreivytė